Acena (Acaena) – rožinių (Rosaceae) šeimai priklausanti daugiamečių, visžalių arba pusiau visžalių žolinių augalų ir puskrūmių gentis. Nors gentyje priskaičiuojama apie 50–60 rūšių, dauguma jų natūraliai paplitusios Pietų pusrutulyje: Naujojoje Zelandijoje, Australijoje bei Pietų Amerikoje, kur jos dengia uolėtus kalnų šlaitus, atšiaurias pievas ir smėlėtas pakrantes.
Sodininkystėje acenos vertinamos kaip itin atsparūs, greitai besiplečiantys ir tankius kilimus formuojantys kiliminiai augalai. Dėl plunksniškų, giliai karpytų lapelių, dygliuotų dekoratyvių vaisynų ir gebėjimo užpildyti tarpus tarp akmenų ar takelių plokščių, acena yra puikus pasirinkimas natūralistiniams sodams, alpinariumams ir erozijai linkusiems šlaitams tvirtinti. Išsamų šios genties botaninį profilį galima rasti Kew Science Plants of the World Online.
Populiariausios acenos rūšys ir veislės
Nors gamtoje rūšių įvairovė didelė, dekoratyviniuose želdynuose dažniausiai auginamos kelios išskirtinės veislės:
- Bedyglė acena (Acaena inermis, ypač veislė ‘Purpurea’). Tai viena geidžiamiausių acenų dėl savo nepaprasto lapų atspalvio. Jos švelnūs, plunksniški lapeliai pasižymi tamsia purpurine, dūmiškai slyvine arba šokoladine spalva, kuri saulėtoje vietoje tampa itin intensyvi. Skirtingai nuo kai kurių kitų rūšių, jos vaisiai neturi kibiąsias ataugėles primenančių aštrių spyglių, todėl veislė yra draugiška augintiniams ir vaikams. Daugiau informacijos apie šį kultivarą pateikia Royal Horticultural Society.
- Melsvalapė acena (Acaena caesiiglauca). Ši rūšis išsiskiria sidabriškai melsva ar melsvai pilka lapija. Ji formuoja žemus (vos 5–10 cm aukščio), bet plačius kilimus. Vasarą virš melsvų lapų iškyla maži rutuliški žiedynai, kurie vėliau virsta vario atspalvio dygliuotais vaisiukais, sukuriančiais puikų kontrastą.
- Smulkialapė acena (Acaena microphylla, ypač ‘Kupferteppich’ / ‘Copper Carpet’). Šliaužianti rūšis, atpažįstama iš bronzinio, varinio lapų atspalvio ir rudenį pasirodančių ryškiai raudonų, tarsi mažyčiai ežiukai atrodančių dygliuotų rutuliukų (vaisynų).
Informaciją apie šių augalų zoninį atsparumą ir savybes pateikia Missouri Botanical Garden Plant Finder.
Augimo sąlygos: vieta ir dirvožemis
Kad acena atskleistų geriausias savo savybes ir suformuotų tankią, ligoms atsparią dangą, svarbu parinkti tinkamą vietą:
- Šviesa: Acenos geriausiai jaučiasi atviroje, saulėtoje vietoje. Daugelis veislių, ypač purpuriniais ar bronziniais lapais, tiesioginėje saulėje įgauna ryškiausią spalvą. Jos gali pakęsti ir lengvą pusšešėlį, tačiau per giliame pavėsyje kilimas retėja, o lapai praranda dekoratyvų pigmentą ir pažaliuoja.
- Dirvožemis: Svarbiausias reikalavimas – geras drenažas. Acenoms tinka smėlinga, žvyringa, skurdi ar vidutiniškai derlinga žemė. Jos nepakenčia sunkaus, šlapio molio ir ilgalaikio vandens užsistovėjimo, ypač žiemos metu, nes dėl drėgmės pertekliaus šaknys ir šliaužiantys stiebai greitai supūva.
- Tolerancija mindymui: Acena yra pakankamai atspari atsitiktiniam primynimui, todėl dažnai sodinama tarp sodo plytelių, akmeninių takų pakraščiuose ar vietose, kur kartais praeinama.
Priežiūra ir formavimas
Acena – labai nereiklus augalas, kuriam nereikia daug dėmesio:
- Laistymas: Įsišakniję augalai yra stebėtinai atsparūs sausrai. Papildomas laistymas reikalingas tik pirmaisiais metais po pasodinimo arba užsitęsus itin dideliems vasaros karščiams.
- Tręšimas: Papildomas tręšimas paprastai nereikalingas. Pernelyg derlinga žemė ar azoto perteklius skatina pernelyg agresyvų stiebų augimą ir lapų retėjimą, silpnina atsparumą žiemos šalčiams.
- Plitimo kontrolė: Kadangi acenos šliaužiantys stiebai lengvai įsišaknija liesdamiesi su žeme, augalas gali sparčiai plėstis. Jei acena peržengia jai skirtas ribas ar ima stumti šalia augančius smulkesnius alpinariumo kaimynus, pavasarį ar vasarą pertekliniai ūgliai tiesiog nukerpami arba išraunami.
Žiemojimas
Dauguma soduose auginamų acenų rūšių sėkmingai žiemoja Lietuvos klimato sąlygomis (USDA 5–8 zonos), ypač esant pastoviai sniego dangai. Tačiau besniegėmis žiemomis su stipriais vėjais arba ankstyvą pavasarį, kai šviečia ryški saulė, o žemė dar įšalusi, visžaliai lapeliai gali apdegti. Tokiais atvejais rekomenduojama lengvai pridengti spygliuočių šakomis (eglėšakėmis). Taip pat svarbu užtikrinti, kad tirpstant sniegui vanduo laisvai nutekėtų ir neužtvindytų kero.
Dauginimas
Acenas dauginti itin paprasta:
- Atskiriant įsišaknijusius ūglius: Augalo stiebai, besidriekdami žeme, patys suformuoja šakneles ties bambliais. Pakanka pavasarį ar ankstyvą rudenį atpjauti tokią dalį su šaknimis ir persodinti į norimą vietą.
- Kero dalijimu: Suaugusį kerą galima iškasti ir padalinti į kelias dalis.
- Sėklomis: Sėklos sėjamos pavasarį į lengvą substratą, prieš tai atlikus trumpą šaltąją stratifikaciją, tačiau veislių (ypač spalvotlapinių) bruožai patikimiausiai išlaikomi vegetatyviniu būdu.
Pritaikymas sodo dizaine
Acena nepakeičiama alpinariumuose, žvyro soduose, atraminėse sienelėse ir japonų įkvėptuose minimalistiniuose kampeliuose. Ji puikiai kontrastuoja su žaliomis samanomis, dekoratyvinėmis žolėmis (pvz., eraičinais), čiobreliais, uolaskėlėmis ir šilokais. Dėl žemo augimo ji gali tapti vejos alternatyva nedideliuose, sausuose, mažai mindomuose sodo plotuose.